Įmonė sudarė konsultavimo paslaugų sutartis, kuriomis tiekėjas įsipareigojo teikti reikalingas konsultacijas, ruošti reikalingus dokumentus bei nebendradarbiauti su įmonės konkurentais. Už šias paslaugas įmonė mokėdavo sutartą abonentinį mokestį. VMI ginčijo atskaitytą PVM teigdama, kad nebuvo pateikti jokie įrodymai dėl faktiškai suteiktų paslaugų rūšies, skaičiaus ir pobūdžio. Sutartyse buvo nustatyta tik konsultavimo paslaugų sritis, tačiau nebuvo nurodytas konkretus siektinas rezultatas, kiek tai susiję su šių paslaugų dalyku, vykdymo terminu, gavimo būdu ir įkainiais.

ESTT buvo prašoma išaiškinti, ar abonentinė sutartis gali būti laikoma paslaugų teikimu.
 
ESTT priminė, kad:

  • Paslaugų teikimas apmokestinamas, tik jeigu jų teikėją ir gavėją sieja teisinis santykis, kuriam esant atliekami veiksmai vienas kito naudai, o teikėjo gautas atlyginimas yra realus atlygis už gavėjui suteiktą paslaugą
  • Aplinkybė, kad paslaugos nėra iš anksto nustatytos ir individualizuotos ir, kad atlygis sumokamas fiksuotos sumos forma, negali turėti įtakos tiesioginiam suteiktos paslaugos ir gauto atlygio, kurio suma nustatyta iš anksto pagal nustatytus kriterijus, ryšiui.

Taigi buvo pakartota, kad paslaugų teikimas apima abonentines sutartis dėl konsultavimo paslaugų, kai paslaugų teikėjas įsipareigoja būti pasirengusiam per sutarties galiojimo terminą teikti paslaugas užsakovui.