Remiantis nutartimi mokesčių administratorius negali reikalauti iš mokesčių mokėtojų, vertinant jų partnerių patikimumą, tam skirti neproporcingas laiko bei kitų išteklių sąnaudas.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) teigė, kad Bendrovė sandoriuose su tiekėjais veikė nesąžiningai, t.y., žinojo arba galėjo žinoti, kad tiekėjai dalyvauja sukčiavime PVM srityje. VMI teigė, kad Bendrovė neatliko minimalių veiksmų, būtinų įsitikinti, ar tiekėjai sandoriuose su Bendrove nesukčiauja PVM srityje, t. y.:
·       nepareikalavo įgaliojimų iš asmenų, pateikusių metalo laužą,
·       nesidomėjo, kas atvežė ir kokiu transportu atvežė prekes,
·       nesidomėjo, ar tiekėjai turėjo licencijas verstis metalo laužo supirkimu,
·       nesidomėjo, ar metalo laužas susidaro įprastinėje tiekėjų veikloje,
·       nesidomėjo tiekėjų veiklos pobūdžiu.

Bendrovė teigė, kad mokesčių administratorius iš Bendrovės reikalauja neproporcingų priemonių, siekdamas įsitikinti, jog metalo laužo tiekėjai veikia sąžiningai. Bendrovė taikė tam tikras vidines procedūras, atsargumo priemones, kuriomis buvo siekiama sumažinti riziką. Bendrovė taip pat nurodė, kad didžioji dalis aplinkybių, kuriomis vadovaujasi mokesčių administratorius, buvo surinkta po Bendrovės ir tiekėjų sandorių sudarymo, todėl Bendrovė aplinkybių, kad tiekėjai sukčiauja, negalėjo žinoti.

LVAT priėmė sprendimą, kad Bendrovė turėjo teisę į PVM atskaitą, net jeigu kai kurie Bendrovės tiekėjai sukčiavo, kadangi Bendrovė negalėjo žinoti, jog minėti tiekėjai sukčiavo PVM veikloje. LVAT nusprendė, jog VMI nesurinko faktinių duomenų, įrodančių, kad minėti sandoriai iš tiesų neįvyko, ar kad Bendrovė žinojo ar galėjo žinoti apie savo tiekėjų sukčiavimą.